Per 14 paskutinių gavėnios dienų, kasdien, paėjėti Kristaus Kryžaisu keliu, apmąstant vieną iš 14 stočių.
„Šitam keliui nereikia žygio batų – reikia širdies.
Kasdien, kartu su Jėzumi, per slėnius, brūzgynus,
kasdienybės lygumas, sustojant 14-oje stočių ir
užsukant į asmeninį Atsimainymo kalną, kuriame
laukia Mylinčiojo balsas.
Skaityk – permąstyk – paeik kartu – kviesk artimą“.
Poncijus Pilotas atvesto pas jį Jėzaus paklausė labai svarbaus klausimo: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Jėzus jam nieko neatsakė. Kodėl? Todėl, kad pati Tiesa stovėjo priešais jį (Jn 14, 6).Taip, Poncijus Pilotas turėjo priimti sunkų sprendimą. Jo galioje buvo suteikti laisvę arba atimti gyvybę. Jis giliai širdyje norėjo Jėzų paleisti, bet pasidavė nuomonei tų, kurie šaukė garsiausiai. Jėzaus teismo scena man visada primena, jog įkyriai ir garsiai brukama nuomonė niekuomet nėra tiesa. Ypatingai tikėjimo ir moralės klausimuose. Kun. Emilis Vasiliauskas
Apima keistas jausmas. Žvelgiu į kryžių taip, tarsi jį matyčiau pirmą kartą. Matau Jėzų – gyvas, visai panašus į mane: galva, rankos, kojos, pirštai. Jis gi buvo Žmogus! Jaučiantis tai, ką dažnai jaučiu ir aš. Vienatvę, atstūmimą, skausmą, gėdą, kančią, pažeminimą… Pasidarė taip liūdna, skruostu nuriedėjo ašara. Bet Jėzau, man iš tikrųjų skauda, padėk man. Ema Teresė Lekavičiūtė
Jėzaus pirmas suklupimas nešant kryžių man primena kiek daug kartų esu pasidavęs ištikus pirmai nesėkmei. Kiek daug pradėtų, bet numestų darbų atsiradus pirmai kliūčiai. Kiek kartų esu nuleidęs rankas vos pradėjęs kažką daryti. Visa tai – mano prarastos progos būti panašiu į Kristų, kuris nepaisant visko eina tikslo link. Domas Antanas Raižys
Mano mama visada yra pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką, įkvėpti vilties, nušluostyti ištryškusias ašaras ir tiesiog pabūti drauge. Eidami paskui Jėzų mes tikrai sutiksime ir Jo Mamą. Tačiau svarbu pro Ją nepraeiti, o apkabinti ir vestis drauge. Simona Pusvaškytė
Draugas, pamatęs vargšą, pasakė man: „pakelkime jį ir nuveskime į namus!“. Reagavau neigiamai, bet padėjau vargšui. Ne dėl vargšo, bet iš pagarbos draugui. Noriu išmokti: privalau nepasilikti patogume – tiesti pagalbos ranką sunkumuos eesantiems. Tomas Jakštas
Kenčiantys visada yra netoliese, tik kartais būna nedrąsu prieiti. Reikia nuolankumo priimti kito švelnų prisilietimą, kai skausme, rodos, nieks negelbsti. Švelnumas ir drąsa yra tai, ko galiu pasimokyti iš Veronikos ir Jėzaus. Nors ir nekeičia įvykių baigties, šis trumpas susitikimas tampa regimos meilės ženklu. Kristina Bajarūnaitė
Jėzus parpuola antrą kartą – man panašiausia į tas akimirkas, kai nepajėgiu kažko keisti į gerą. Kažką keisti: mesti priklausomybę, įgyti vertingą įprotį, gydyti draugystę. Vis stengiuosi, bet vis nesiseka. Vėl ir vėl. Ne vieną kartą. Ir ačiū Dievui, kad visada laukia pagalba ir Jo meilė. Girmantas Jazgevičius
Mane labiausiai supurto supratimas, kad Jėzus eidamas kryžiaus keliu randa jėgų paguosti kitus, atsigręžti į tuos, dėl kurių Jis ir žengia tuo keliu. Nekaltindamas, neteisdamas bet vien mylėdamas.
Pamenu, prieš kelis metus, maldos už taiką pasaulyje metu, plovėme vieni kitiems kojas. Ir kaip tyčia atsidūriau tarp dviejų žmonių, kurie mane erzino. Vienas jų plovė man kojas, o kitam – aš. Ir tą akimirka, kai mačiau ir jaučiau man plaunant kojas. Ir kai pati ploviau. Tą akimirką griuvo visos sienos, visas tas nepatikimas, negalėjimas ir nenorėjimas eiti į santykį. Supratau, kad tai tebuvo mano išankstinis nusistatymas.
O būtent Jėzus kviečia nugriauti sienas, palikdamas užduotį – plauti kitam kojas. Kartais paguosti šalia esantį kaip jis ramino verkiančias moteris, kartais tiesiog pamatyti tą, kuris yra arti tavęs. Ona Eigirdaitė
Man parpuolimas = nuodėmė. Sąmoninga nuodėmė, kurią darau užvaldžius puikybei ir egoizmui, ar priešingai – iš visiško nepasitikėjimo savimi. Atsitiesti ne visada yra lengva, kartais tenka dar daug kartų skaudžiai kristi ir vėl bandyti stotis.
Tačiau kiekvieną kartą klausykloje išgirdus: „Tavo nuodėmės tau atleistos“, prisimenu, kokia gailestinga yra Dievo meilė ir, kad aš tikrai esu Jo mylima dukra. Tai suteikia jėgų atsistoti. Laura Pocevičiūtė
Mano Viešpats išrengiamas. Tai mano nuodėmingumo tikrovė. Atrodo, Jėzus atėjo iki žmogiškumo ir mano nuogumo gelmės. Toje akimirkoje, kai mano Viešpats išrengiamas, Jis įžengia į mano nuodėmę, ten kur labiausiai skauda, kur mano žaizdos matomos visiems, susitinka mane. Atrodo visais įmanomais būdais bandau uždengti tai. Prisidengiu išvaizdos iliuzijomis – „gražus, sėkmingas, žavingas“. Taip dar labiau apiplėšiu ir „išrengiu“ savo širdies šventovę. Šią akimirką, kai Tau, Jėzau, nuimami drabužiai, sunaikini tai, ko labiausiai bijau, sunaikini atmetimą, paniekinimą, viską prisiimdamas sau. Kvieti nepasilikti nuogume, kvieti apsirengti Tavimi. Dabar renkuosi atpažinti savo nuogumą Tavo akivaizdoje, nebijau ir ateinu, koks esu, kad galėčiau kartu su Tavimi įžengti į Prisikėlimą. Paulina Kuraitienė
Ką darau matydamas prikalamą Tiesą, sugriaunamą Kelią, išniekinamą Meilę? Ar bėgu Jį apginti, ar jau susitaikau su bejėgiškumu. Ar nežinia ir tamsa jau apgaubė mane. Ar pavyksta absoliučioje neviltyje tarti: „Tėve, į tavo rankas…“. Nežinau, būna visaip.
Todėl, Viešpatie, kai pasijausiu nesuprastas, įskaudintas ir atstumtas, išmokyk mane ištarti šią Meilę: „į Tavo rankas atiduodu“. Modestas Kirielius
Ant kryžiaus mirti pasmerktas Jėzus meldžiasi: „Tėti, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (plg. Lk 23,34a). Mano gyvenime buvo toks laikas, kai šie žodžiai tapo didžiuliu iššūkiu. Tada patyriau daug neteisybės ir žalos iš tų, kurie turėjo man būti patys artimiausi. Apie mane melavo ir šmeižė, mane aptarinėjo bei apkalbinėjo. Tokiu būdu žodžiais bandė mane „nukryžiuoti, pažeminti ir nužudyti“. Tai skaudėjo, ir net labai… Tuomet norėjosi kovoti: parodyti savo tiesą, atskleisti neteisybę, atsilyginti, neatleisti, nenusileisti. Tokiu keliu ėjau. Bet Jėzus, mirštantis ant kryžiaus, man kalbėjo: „Mykolai, pažvelk į mane. Aš žinau, kaip Tu kenti! Prašau, atleisk jiems, arba bent pabandyk tai padaryti. Tau bus lengviau. Aš esu su Tavimi.“.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, sekti paskui Jėzų atleidimo keliu nei tada, nei dabar nėra lengva. Nežinau ar visada laimėsiu, kaip laimėjo Jėzus, bet žinau, kad norėčiau. Br. Mykolas Ferencas OFMCap
Mes mylime pabaigas, nes jos yra pradžios. Tik mūsų pasaulis yra labai nekantrus viltyje. Mums visko reikia čia, dabar ir tobulai. O jei kažkas nepavyksta – į šoną metame darbus, užmojus, tikėjimą. Netenkame vilties. Bet Jėzus savo kančios istorijoje sako, kad net nukryžiuota viltis prisikelia. Net nuplakta, nukankinta, apspjaudyta ir mirusi viltis yra gyva.
Kryžius tuščias, aplink tyla. Metas nutilti ir budėti prisimenant, kad tikro „džiaugsmo šaknys yra kryžiaus formos“ (J. M. Escriva)
Miglė ir Gediminas Urbonai
Kiek kartų gyvenime teko kažką palaidoti? Prieš susipažįstant su Jėzumi laidojau savo tėtį, svajones, drąsą, viltį, neišdrįstus pasakyti žodžius, meilę, klausimus, prarastus draugus, savivertę ir dar begales dalykų, kuriais nesijaučiau verta čia būti tokia kokia esu. Esant prie kapo duobės patyriau daug jausmų: ašarų, isterijos, depresijos, neišdildomo liūdesio įsirėžimą, plyštančios širdies jausmą, bet niekada savęs neklausiau, o kas toliau? Dabar kiekvienais metais aš stoviu prie Kristaus kapo su viltimi, kad Tu išpildai visas mano svajones ir troškimus, Tu esi Tas, kuris pakeli kai neturiu jėgų, Tu esi Tas kuris mane myli, kai man atrodo, kad niekas manęs nemyli. Šiandien aš nemirštu kartu su tuo, kurį reikia laidoti, šiandien aš gyvenu su viltim susitikti danguje. Teesie tavo valia mūsų gyvenimuose, Jėzau. Diana Baliuckaitė