Pradžia » Metodika » Bažnyčios dokumentai apie jaunimo sielovadą

Bažnyčios dokumentai apie jaunimo sielovadą

JAUNIMO SIELOVADOS SAMPRATA


Daugelyje kraštų jaunimas sudaro pusę gyventojų, o dažnai – atsižvelgiant į skaičius – ir pusę Dievo tautos, gyvenančios tuose kraštuose. Jau vien šiuo atžvilgiu tai ypatinga galybė ir didis iššūkis Bažnyčios ateičiai (Christifideles Laici, 1988, 46). Būtent dėl to jaunimo sielovada užima svarbią vietą pastoraciniame lygmenyje. Jaunas žmogus degantis džiaugsmu, nebijantis idealizuoti pasaulio, trokštantis daryti gera, gaivina, nuspalvina tikinčiųjų kasdienybę.
Jau 1986 m. pirmųjų Pasaulinių Jaunimo Dienų šventimu Romoje, Bažnyčia ir jaunimas išreiškė poreikį abipusio dialogo vystymui. Taip pat ir Lietuvoje, tik atgavus nepriklausomybę 1991 metais, pradėta aktyvi katalikiška jaunimo veikla: kūrėsi įvairios jaunimo maldos grupės, bendruomenės, katalikiškos organizacijos, katalikišką jaunimą atstovaujančios institucijos. Tačiau nebuvo aiškios darbo su jaunimu struktūros.

Bažnyčios ir jaunimo dialogas

Vienas svarbiausių Bažnyčios ir jaunimo sielovados uždavinių – nuolat auginti tarpusavio bendrystę, įsiklausant į abipusius poreikius, abipuses iniciatyvas. Bažnyčia turi daug ką pasakyti jaunimui, jaunimas – Bažnyčiai. Abipusis dialogas, turintis vykti nuoširdumo, atvirumo ir drąsos atmosferoje, palengvins kartų susitikimą ir mainus, o Bažnyčiai ir visuomenei tai bus turtingumo ir jaunystės šaltinis (Christifideles Laici, 1988, 46)
Dialogas yra vertybė, nes jame susitinka asmenys, pripažįstantys vienas kito svarbumą. Jeigu užmezgame dialogą, vadinasi, tikime, jog galime vienas kitam kažką duoti. Svarbiausia netgi ne tai, ar pajėgsime susitarti. Svarbus pats dialogas kaip bendravimo ir bendrystės apraiška. Dialogo vystymui būtinas jaunimo atsiliepimas į Bažnyčios kvietimą. Ši būtinybė užkalbinti, sueiti į santykį, užuot mėginus kitam ką nors tiesiog įteigti, perteikti, primesti ar iš jo išreikalauti, yra iššūkis, pirmiausia vyresniajai kartai, vadovaujantiesiems, autoritetingiems, ugdantiems (Alma Stasiulevičiūtė, 2004).
Bažnyčios ir jaunimo dialogas vystomas įvairiuose lygmenyse: parapijoje, asmeniniuose santykiuose su kitais tikinčiaisiais ar dvasininkais, renginiuose. Žmogus yra kviečiamas į dialogą su Dievu bei skatinamas atsiliepti. Tikėti ir reiškia atsiliepti: stengtis geriau pažinti Dievą, būti dėkingam, pasitikėti, bendrauti, bendradarbiauti su Dievu ir Jo mylimais žmonėmis. Visa tai yra dialogo komponentai (Alma Stasiulevičiūtė, 2004).

Postmodernios pasaulėžiūros iššūkiai jaunimo sielovadai

Šiandien postmoderni pasaulėžiūra kelia Bažnyčiai, vykdančiai jaunimo sielovadą, daug iššūkių. Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et ratio“ (1998) pabrėžia, kad postmodernizmo tezė tvirtina, jog tikrumo epocha negrįžtamai praėjo, o šiuolaikinis žmogus turi išmokti gyventi visiškos prasmės stokos situacijoje, po laikinumo ir visko praeinamumo ženklu.
Bažnyčios dokumente „Nauji pašaukimai naujai Europai“ (1997) įvardijama, kad Europos jaunuoliai gyvena pliuralistinėje, nevienareikšmėje, „politeistinėje“ ir neutralioje kultūroje. Viena vertus, jie aistringai ieško autentiškumo, prisirišimo, asmeninių santykių ir plataus horizonto, antra vertus, yra iš pagrindų vieniši, „sužeisti“ gerovės, nuvilti ideologijų, supainioti etinės dezorientacijos (Nauji pašaukimai naujai Europai, 1997, 11b). Dokumente kalbama kaip suprasti šių dienų jaunimo elgesį, kad ypač svarbūs yra du aspektai: pretenzijų į subjektyvumą reiškimas ir laisvės troškimas.
Kristus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6a). Skirtingai nei ankščiau, šiandieniniams jaunuoliams priimti šiuos Jėzaus žodžius yra didžiulis iššūkis. Mat postmodernistinė pasaulėžiūra ignoruoja objektyvią tiesą ir tikėjimą Absoliutu. Tiesa yra, tačiau ji ne viena, bet jų yra daug: nėra absoliučios tiesos, kuri galiotų visiems žmonėms ir tiktų visiems laikams.
Pagal naujausius tyrimus atliktus Europoje, jaunuoliai apibūdinami kaip praradę kryptį, bet ne beviltiški, kaip užsikrėtę moraliniu reliatyvizmu, tačiau sykiu ir noru gyventi „gerą gyvenimą“, kaip suvokiantys savąjį išganymo poreikį, nors ir nežinantys, kur jo ieškoti (Nauji pašaukimai naujai Europai, 1997, 11 d). Interviu duotame Castengandolfe 2006/8/5 Popiežius Benediktas XVI pastebi kad „Jauni žmonės yra labai dosnūs, bet susidūrę su rizika atsiduoti visam gyvenimui, kad ir santuokai ar kunigystei, jie išsigąsta.“.
Šiuolaikinė postmoderni pasaulėžiūra linkusi pasaulį aiškinti vien tik žmogaus patyrimo požiūriu. Emocijos ir intuicija tampa keliais į neva tikrąjį pažinimą. Dažnas jaunuolis, lydimas nusivylimo, pasimetimo tiesos, vertybių ir kitose sistemose, apsisprendžia gyvenimą statyti „savo“ tiesos šviesoje. Tiesos, kuri susideda iš įgytų šeimoje vertybių, iš asmeniškai susikurtų normų bei subjektyvaus laisvės, laimės supratimo. „Iš tiesų, kai kultūra nebenustato aukščiausių prasmės galimybių arba jai nepavyksta pasiekti sutarimo dėl kai kurių vertybių, galinčių suteikti prasmę gyvenimui, bet kuri ateities planavimo galimybė tampa nereikalinga, viskas pasidaro nereikšminga bei paviršutiniška“ (Ten pat, 11a). Todėl daugeliui jaunuolių tai iššaukia nevilties, beprasmybės jausmą.
Šio laikmečio problema nėra tai, kad jaunimas vengia priimti tikėjimą – jis tiesiog neturi jėgų viltis, tikėti bet kokia tiesa, prašokančia subjektyvios sąmonės tikrovę. Žmonės gundomi ne klaidingų tiesų, bet nevilties, nesugebėjimo viltis (Gerwen J. V., 1998).
Be moralinio releatyvizmo, nevilties problemos jaunimo tarpe stebimas ir Bažnyčios autoriteto nepriėmimas. Šiandien dažnas atsakytų „aš pats sau autoritetas“. Žmonės, nežinodami kuo pasitikėti, blaškydamiesi linksta į savo „asmeninį autoritetą“. Toks individo, kaip vienintelio atramos taško, aukštinimas ir su tuo susijusi autoriteto krizė lemia, kad Bažnyčia nebėra laikoma mokymo bei moralės autoritetu. Pirmiausia atmetama jos pašaukimas orientuoti žmonių gyvenimą per moralės mokymą, nes tai suvokiama kaip asmeninės laisvės neigimas. Kalbama ne tik apie Bažnyčios, bet ir bendrai apie likusių institucijų autoriteto nuosmukį.
Jaunuoliams problema ne Dievas, bet Bažnyčia“ (Nauji pašaukimai naujai Europai, 1997, 11 b). To priežastys yra labai įvairios, bet viena pagrindinių – laisvės troškimas, manymas, kad Bažnyčia stipriai apriboja ir kišasi į kiekvieno asmeninį gyvenimą, pasirinkimą; diktuoja taisykles, pati „nesilaikydama“ jų; protestuoja ir niekina Bažnyčios autoritetą, nepripažįsta visuomenės, šeimos institucijų, visuomeninės – politinės sistemos
Bažnyčios dokumente „Nauji pašaukimai naujai Europai“ (1997, 11 b.) užtikrinama, jog „Bažnyčia suvokia savuosius bendravimo su jaunimu sunkumus, realių pastoracinių planų stygių , tam tikros katechezės silpnumą teologijos bei antropologijos požiūriu. Nemažai jaunuolių tebesibaimina, kad gyvenimas Bažnyčioje apribos jų laisvę“. Bažnyčia nepaliaujamai kalba, pabrėžia tikėjimo laisvės svarbą, kiekvieno individo laisvą asmeninį apsisprendimą. „Dievui duodamas žmogaus tikėjimo atsakymas turi būti laisvas; vadinasi, niekas negali būti verčiamas tikėti prieš savo valią. Nes tikėjimo aktas iš prigimties yra savanoriškas. Dievas iš tiesų žmones kviečia Jam tarnauti dvasia ir tiesa; nors tas kvietimas įpareigoja žmonių sąžinę, bet jų nevaržo.“ (KBK, 160).

Bažnyčios dokumentuose pateikiamos priemonės ir pasiūlymai apie jaunimo sielovados organizavimą

Įvairiuose Bažnyčios dokumentuose randame ištarų apie jaunimo sielovados situaciją, apie šių dienų jaunimo pastoracijos tikslus ir iššūkius, apie besitęsiantį dialogą tarp Bažnyčios bei jaunosios kartos. Bet taip pat dokumentuose yra kalbama apie jaunimo sielovados organizavimą, kuriuose galima išskirti tokius komponentus (Kėvalas K., 2007)
– tikėjimo mokymas;
– tikėjimo patirtis;
– tikėjimo pavyzdys;
– gyvenimo centras;
– pastoracijos dalyvis.

Tikėjimo mokymas Popiežius Benediktas XVI primena, kad jaunas žmogus mokosi pirmiausiai šeimoje (Benediktas XVI, 2007.06.13). Nežiūrint religinio ugdymo šeimoje, didelis tikėjimo mokymo uždavinys tenka jaunimo sielovados vykdytojams ir Šventosios Dvasios atsakomybei. Iš tiesų, tai, kad jaunuolių tikėjimo ugdymas yra svarbus, skelbia ir dokumentas Ecclesia in Europa (2003, 61). Svarbu vaikui, jaunuoliui, tam, kurio tikėjimas bręsta, padėti suprasti, „kas gali būti žinoma apie Dievą“, padėti tam tikra prasme tarti: „aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“
Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „krikščioniškas ugdymas – tai gyvenimo formavimas pagal Dievo, kuris yra meilė, modelį“. Suprantama, kad žmogaus ugdymui didelę įtaką daro visuomenė, aplinka, kultūra, kurioje jis auga, todėl „kultūros evangelizacijos“ svarba įvardijama Ecclesia in Europa dokumente (2003). Ji „turėtų parodyti, kad šiandien šioje Europoje įmanoma pilnatviškai išgyventi Evangeliją kaip egzistencijos įprasminimo būdą. To siekdama pastoracija turėtų ugdyti krikščioniškąją mąstyseną kasdieniame gyvenime: šeimoje, mokykloje, visuomenės komunikavimo srityje, kultūros, darbo ir ūkio pasaulyje, politikoje, laisvalaikio metu, kai žmogus sveikas ir kai ligotas (Ecclesia in Europa, 2003, 58).
Tikėjimo patirtis. Posinodiniame Apaštališkąjame Paraginime Ecclesia in Europa (2003) Popiežius Jonas Paulius antrasis pastebi, kad „kiekvienąkart, kai susiburia daug jaunuolių, tarp jų nesunku pastebėti įvairių nuostatų. Matyti troškimas gyventi kartu norint išvengti izoliuotumo, daugiau ar mažiau sąmoningas absoliuto troškimas; galima įžiūrėti paslėptą tikėjimą, kuris prašosi būti apvalytas ir skatina sekti paskui Viešpatį; juntamas ryžtas toliau eiti pasuktu keliu ir poreikis dalytis tikėjimu su kitais“ (Ten pat, 61). Organizuojant jaunimo sielovadą labai svarbu atsižvelgti į šį ieškojimą, būtina įsiklausyti į jaunimo poreikius, keliamus klausimus. Svarbu pritaikyti jaunimo sielovados modelius jaunuoliams pagal amžiaus grupes bei skirtingus poreikius.

Tikėjimo pavyzdys. Popiežius Benediktas XVI 2007 m. birželio 11 d. Laterano bazilikoje kalbėjo Romos vyskupams jog „pagrindinis iššūkis tikėjimo, Bažnyčios ir krikščionybės ateičiai ir pamatinis mūsų pastoracinio darbo prioritetas yra priartinti prie Kristaus ir prie Tėvo jaunąją kartą, gyvenančią daugiausia nuo Dievo nutolusiame pasaulyje. Brangūs broliai ir seserys, turime nuolatos suvokti, kad tokį darbą nuveikti galime ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios galia“ (Benediktas XVI 2007.06.11). Taip pat pasak popiežiaus Benedikto XVI, „tikras ugdymas privalo stimuliuoti nepriklausomų, bet drauge ir argumentuotų sprendimų priėmimą. Mokytojai ir ugdytojai privalo deramai įvertinti ir rimtai atsiliepti į vaikų intelektinį smalsumą, kuris, laikui bėgant, įgauna vis sudėtingesnes ir sąmoningesnes formas“ (Benedikto XVI, 2007.06.13).

Gyvenimo centras. „Viešpats, kuris mus pirma pamilo, prašo mūsų padaryti savo gyvenimo centru meilę Jam ir žmonėms, kuriuos Jis mylėjo“ – taip kalbėjo Benediktas XVI 2006 birželio 5 d. Laterano bazilikoje, pradėdamas Romos vyskupijos pastoracinę konferenciją „Tikėjimo Džiaugsmas ir naujų kartų auklėjimas“. Jis tęsė sakydamas, jog jaunimo sielovados vykdytojai, auklėdami jaunąsias kartas, neturėtų bijoti tikėjimo tiesą sugretinti su autentiškais žmogaus pažinimo pasiekimais. Šiandien mokslo pažanga labai sparti ir neretai pateikiama taip, tarsi ji prieštarautų tikėjimo ištaroms; tai kelia sumaištį ir darosi sunkiau priimti krikščioniškąją tiesą. Tačiau yra viena ypatinga vieta, kur šis susitikimas vyksta tiesiogiai, kur jis sustiprinamas, pagilinamas ir tampa gebantis persmelkti ir paveikti visą gyvenimą: ši vieta yra malda (Benediktas XVI, 2006.06.05).

Pastoracijos dalyvis. Bendrajame Katechezės vadove (1997) pabrėžiama, kad „jaunuoliai nelaikytini vien katechezės objektu; jie iš tikrųjų yra „veiklūs subjektai, aktyvūs evangelizacijos dalyviai ir visuomenės atnaujinimo kūrėjai“. (Novo millennio ineunte, 2001, 182) Viename iš Vatikano II dokumentų kalbama, kad jau nuo pat mažumės, artėjant prie brandaus amžiaus, katechezė esti tam tikra nuolatinė tikėjimo mokykla ir visus svarbiuosius gyvenimo tarpsnius lydi kaip švyturys, apšviečiantis vaiką, paauglį, jaunuolį (Catechesi tradendae, 1979, 39). Pati katechezė ypatinga tuo, kad siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu (Ten pat, 19).
Jaunimo sielovada ir jos organizavimas yra vienas iš ypač daug dėmesio reikalaujančių pastoracijos sričių. Tai „aprėpia visą jauno žmogaus laiką“ (Kėvalo K. 2008). Reikalingas labai konkretus organizavimas, aiškus, sistemingas, turintis kryptį. Vykdant tokią veiklą svarbus jaunimo neperspaudimas, svarbi pagarba jiems, jų nuomonei, jų jausmams. Popiežius Benediktas XVI patikina, jog „kai jaunuoliai jaučia, kad jų laisvė gerbiama ir rimtai traktuojama, jie, nepaisydami savo svyravimo bei silpnumo, yra pasiruošę atsiverti reikliai pasiūlai, jaučiasi jos net traukiami ir ja dažnai susižavi.“.



Scroll To Top